Rugsėjo 12 dieną, linksmai traukdami daineles apie rudenėlį, „Pelėdžiukų“ ir „Nykštukų“ grupių vaikučiai, jų tėveliai bei pedagogės Nijolė Stakutienė, Virginija Mickevičienė ir Gitana Baležentienė nuvyko į Punios šilą.  Punios šilas – išskirtinis miškas, apjuostas kone 20 kilometrų ilgio Nemuno kilpa beveik iš visų pusių. Kitaip dar vadinamas – Nemuno kilpų regioniniu parku.

Tik spėjusius išlipti iš automobilių, gamtos mylėtojus pasitiko girininkas Mindaugas Jasionis, kuris visus pakvietė apžiūrėti girininkijos muziejų, kuris atidarytas 1979 m. (girininko Juozo Jegelevičiaus iniciatyva),  Punios girininkijos patalpose, Panemuninkų kaime. Visi, maži ir dideli, sparčiai kopė laiptais į palėpę, kurioje įrengtas nedidelis muziejus apie Punios šilą. Smalsuoliai kartu su girininku Mindaugu Jasioniu  apžiūrėjo ir aptarė Punios šilo maketą, stebėjosi medžioklės trofėjų kolekcija, čiupinėjo senovinius buities daiktus, kurie surinkti iš aplinkinių kaimų. Girdėdami įdomius girininko pasakojimus, dažnas linksėjo galva pritardamas, kad seniau miškas dzūką rengė, maitino, globojo ir saugojo. „Pasakos“ ugdytiniai vartė senas knygas, žurnalus apie gamtą, drąsiai išbandė kai kuriuos anksčiau naudotus miškininkų įrankius (kirvius, pjūklus, žergles, numeratorius, markiratorius, medžių sakinimo rėžtukus), stebėjosi dideliais, griozdiškais, senoviniais miško ruošos padargais bei linksmai matavosi eksponuojamas žaliąsias girininkų kepures.

„Pelėdžiukų“ ir „Nykštukų“ auklėtiniai džiaugėsi miško kampelių ekspozicijose, išvydę paukštelius ir jų lizdus. Daugelis atpažino šarką, kėkštą ir kitus miško giesmininkus, mėgdžiojo jų balsus. Vienas kitas drąsuolis nepabūgo pirštukais išmatuoti širšių lizdo, jų korių skylių. O išvydę pakabintą didelę, raizgytą šaką, kuri savo forma priminė raktą, dažnas „pelėdžiukas“ ir „nykštukas“ girininko klausė, gal tai  miško raktas? O girininkas paslaptingai šypsojosi: „Gal…“.

Nuoširdžiai padėkoję ir atsisveikinę su girininku Mindaugu Jasioniu, dideli ir maži keliauninkai nuvyko ir apžiūrėjo atkurtą „Dainavos“ apygardos partizanų štabo žeminę (bunkerį), o sugrįžę nuskubėjo pasižvalgyti 250 metrų ilgio Pasakų taku, kuris turtingas medinėmis skulptūromis, simbolizuojančiomis pasakų, legendų personažus. Daugelis pasakų gerbėjų pažino bei įvardijo pasakų pavadinimus, prisiminė herojus.

 Pasivaišinę „kiškio pyragu“, pilni įspūdžių, riedėdami namo, turbūt daugelis galvojo – vėl sugrįžti į Punios šilą ir dar kartą paklaidžioti jo tankmėmis.