Aušo saulėtas birželio 1-osios Tarptautinės vaikų gynimo dienas rytas… Šventiškai papuoštas darželio kiemas laukė vaikų: plazdeno įvairiaspalvės vėliavėlės, šiugždeno balionai, „žydėjo“ vaikučių rankomis gamintos pievų gėlės. Į aikštelę susirinko visi darželio vaikai: atskrido „paukščiukai“, „pelėdžiukai“, „bitutės“, „drugeliai“, atropojo „boružėlės“, „lepečkojai meškinai“, atkaukšėjo „nykštukai“, atliuoksėjo „kiškučiai“, atitipeno „kačiukai“, „ežiukai“, atstriksėjo „viščiukai“. Atskridus varnai Albertinai (mokytoja Asta Daujotienė) darželio kiemas suklego vaikų balsais.

Skambi dainelė nutilo pastebėjus darželio takeliu ateinantį, besidairantį aplink, Kalėdų Senelį (mokytoja Alma Kristutienė). Taip taip! Kalėdų Senelį! Senelis papasakojo vaikams, kad stebuklingu parašiutu atskrido pas juos į darželį sužinoti, kas yra vasara. Vaikai suprato, kodėl Kalėdų Senelis vasaros nematęs, išsiaiškino, kad Šiaurėje amžina žiema – tik ledas ir sniegas.  Mažieji pasakiečiai aiškino Seneliui, kas ta vasara: dainele, šokiu, eilėmis. Tik varnai Albertinai vis juokinga buvo, vis šaipėsi iš Senelio, kad šis keistuolis vasaros nematęs.

Vaikučiai neliko be Senelio padėkos dovanų. Jis atrišo maišą ir apdovanojo visus simboliniais ledų rageliais. Ant Kalėdų Senelio lazdos, vietoje nutirpusių snaigių, vaikučiai kabino įvairius paveikslėlius: drugelių, bitučių, boružėlių, paukščiukų, gėlių, kad laikas, praleistas jų darželio kieme, dar ilgai primintų vasarą. O kai ore pasklido muilo burbulai, Kalėdų Senelis atsisveikino su vaikais ir pažadėjo sugrįžti. Kaip visada, per Kalėdas, nes viskas šioje žemėje turi būti savo laiku.

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Alma Kristutienė